#bigIšmintis

Miriau. Ar mirs ir mano paskyra?

Algimantas Bakšys prieš 2 mėn.
Pirmą kartą publikuota: DELFI

Įvairiais skaičiavimais, kiekvieną dieną miršta apie 8 tūkst. „Facebook“ vartotojų, kurie prisideda prie nesustabdomai augančių didžiausių pasaulyje kapinių. Reiškiniu susidomėję Oksfordo interneto instituto mokslininkai paskaičiavo, kad iki šimtmečio pabaigos daugiau nei 4,9 mlrd. profilių nebepriklausys gyviesiems ir jau 2050 metais mirusių vartotojų „Facebook“ bus daugiau nei gyvųjų. Tai kelia daug naujų klausimų: ką daryti su tokiu kiekiu duomenų, kam jie priklauso ir kaip tinkamai atsisveikinti su žmogumi virtualiojoje erdvėje?

Skirtinga socialinių tinklų politika

Įvairūs socialiniai tinklai turi skirtingą poziciją, ką daryti su pasaulį palikusių žmonių paskyromis. „Twitter“ laikosi pačios paprasčiausios: susisiekus ir įrodžius, kad vartotojas iš tikrųjų mirė, profilis iškart ištrinamas. Šis tinklas apskritai paprasčiau žiūri į paskyrų turėjimą: užtenka šešis mėnesius nesukurti nė vieno įrašo ir jūs jau traktuojamas kaip neaktyvus, todėl automatiškai pašalinamas iš bendruomenės.

„LinkedIn“ po asmens mirties automatiškai su profiliu nedaro nieko, bet susisiekus ir įrodžius šį gyvenimo įvykį, paskyra taip pat yra tiesiog sunaikinama. Galbūt ateityje tinklas skirs daugiau dėmesio šiai augančiai problemai ir suformuos naują politiką, nes, pavyzdžiui, „Microsoft“ turi programą „Microsoft Next of Kin Process“, kai visus duomenis (kontaktus, el. laiškus, susirašinėjimus ir kt.) perduoda artimam žmogui.

„Google“ leidžia mums patiems nuspręsti, kas nutiks po mirties. „Inactive Account Manager“ nustatymuose galime pasirinkti, kiek ir kokios informacijos leidžiame perduoti artimiesiems. Tačiau lygiai taip pat galima pasirinkti, kad paskyra po pranešimo apie mirtį arba, kaip ir „Twitter“, po ilgo neaktyvumo būtų tiesiog ištrinama.

„Instagram“ paskyrų po artimojo mirties netrina, o paverčia memorialais: profiliai tampa neredaguojami ir atimama bet kokia galimybė prie jų prisijungti. Visos nuotraukos ir istorijos lieka paskyroje, tačiau turinys nėra įtraukiamas į viešą srautą, pavyzdžiui, naršant pagal grotažymę. Pati paskyra gyvuos tol, kol gyvuos ir pats tinklas.

„Facebook“ į problemą įsigilino labiausiai

Didžiausias socialinis tinklas turi ir išsamiausią atsakymą į šią modernią problemą. Įmantrus algoritmas pats nustato, kada žmogus mirė, net jeigu apie tai nėra pranešta. „Facebook“ neatskleidžia, kaip jis veikia, bet teigia, kad žmonės dažniausiai nenori tą pačią akimirką pranešti pasauliui apie artimojo išėjimą – jie tai mato kaip paskutinį atsisveikinimo žingsnį. Todėl laukdamas oficialių žinių tinklas pasirūpina, kad kitiems vartotojams nebūtų netinkamai primenama apie išėjusį žmogų, pavyzdžiui, pranešant apie jo gimtadienį ar rekomenduojant pakviesti kartu dalyvauti renginyje.

Kai „Facebook“ sulaukia patvirtinimo apie mirtį, paskyra konvertuojama į virtualų paminklą. Kiekvienas galime jau dabar nurodyti asmenį, kuris bus atsakingas už šio antkapio priežiūrą. Prižiūrėtojui suteikiama galimybė parašyti atsisveikinimą ir net šiek tiek „aptvarkyti“ paskyrą (pavyzdžiui, paslėpti tam tikrus įrašus). Paskui automatiškai suformuojama nauja kortelė („Tribute tab“), kurioje draugai gali rašyti užuojautas ir atsiminimus. Taip sukuriama fizinio kapo analogija virtualiajame pasaulyje, tik, skirtingai nuo tikrų kapinių, ant kurių žvakutes degame Visų šventųjų dieną, čia kiekvienas atsisveikinimas nesibaigia sulig užgesusia liepsna.

Vis dėlto ne kiekvienai kultūrai toks atsisveikinimo modelis gali pasirodyti tinkamas. „Facebook“ suformuota 20 žmonių „memorializacijos“ komanda net keliavo po visą pasaulį, kad geriau suprastų įvairias religijas ir kultūras. Jie sužinojo, kad, pavyzdžiui, Indonezijoje žmonės tiki, jog išėjusių žmonių siela negali patekti į dangų tol, kol bet kokia jų nuotrauka yra žemėje. Dėl šios priežasties „Facebook“ iki šiol palieka galimybę paskyrą paprasčiausiai ištrinti.

Ar galime paveldėti duomenis?

Taigi atsirado nauja teisininkų ir filosofų ginčų terpė, nes iki šiol nėra aiškaus atsakymo, kam po artimojo mirties turėtų priklausyti virtualūs duomenys. Viena vertus, žmonės jau seniai sugalvojo paveldimumo koncepciją, kita vertus, socialiniuose tinkluose esantys duomenys negalėtų būti gretinami su paveldimais daiktais.

Prieš kelerius metus Berlyne įvykęs teismas sukėlė naują precedentą. Po 15-metės dukros mirties tėvai kreipėsi į „Facebook“ su prašymu peržiūrėti jos susirašinėjimų istoriją, nes „atminimo kontaktas“ buvo vienas iš jos draugų, tad tėvai, net žinodami prisijungimus, negalėjo patekti į paskyrą. Jų tikslas buvo išsiaiškinti, ar prie jos priekabiauta prieš jai nusižudant. Vis dėlto teismas buvo palankus „Facebook“ ir tėvams prieiga prie paskyros nebuvo suteikta. Teismo įsitikinimu, visos dukros žinutės buvo siųstos su prielaida, kad yra privačios, todėl ir turėtų tokios likti.

„Apple“ žinoma dėl savo itin griežtos privatumo politikos, dėl kurios garsiajam socialiniam tinklui „Tumblr“ netgi teko pergalvoti visą savo verslo modelį. „Apple“ teigia, kad visi žmogaus duomenys priklauso tik jam, todėl mirus žmogui miršta ir jo duomenys. Vis dėlto „Facebook“ čia mato didelę big data galimybę ir nemaža dalis duomenų lieka net paskyrą ištrynus. Šiaip ar taip, juk paslaugų teikimo sąlygose, kurių niekas neskaito, nes tam reikėtų 76 dienų, „Facebook“ nurodo, kad visi jūsų duomenys priklauso ne jums.

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir tiesioginės rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Privatumo politika