#bigTrendai

Asmenukė greta kitų skausmo: išteisinti ar nuteisti?

Laura Kromalcaitė prieš 3 mėn.
Pirmą kartą publikuota: DELFI

Tikriausiai bent kartą keliaudamas esi matęs prie karo muziejaus besijuokiančius turistus, porelę, besidarančią asmenukę buvusioje žydų koncentracijos stovykloje, ar lageryje iškeltą peace ženklą. Šiame selfių ir like amžiuje vienas svarbiausių dalykų yra įsiamžinti, parodyti, kad „aš irgi čia buvau“. Įpratome fotografuoti kiekvieną žingsnį, gyvūną ir augalą: nuspaudžiame telefono mygtuką ir regimasis vaizdas nugrimzta pikselių pelkėje.

Problema ta, kad dažnai nepagalvojama, kur tai daryti dera, o kur geriau susilaikyti nuo blyksčių ir skardaus juoko. Pasirodžius „Černobylio“ serialui, reitingais aplenkusiam net ir „Sostų karus“, į Ukrainą pasipylė tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, o didžiausio susidomėjimo sulaukė Pripetės miestas, kuriame įvyko žymioji tragedija. Tačiau su turistų banga į Pripetę keliavo ir influenceriai, kurių padarytos nuotraukos sukėlė didelį pasipiktinimą tinkle „Instagram“. Apsinuoginusios merginos, pozuojančios prie apleistų pastatų, sulaukė daug piktų komentarų – žmonės reiškė nusivylimą tuo, kad istorinės atminties vietos beširdiškai išnaudojamos like rinkti. Nuotraukos gražios, bet padarytos istorinių tragedijų fone. Tad kyla esminis klausimas: kur riba, skirianti grožį nuo beskonybės, ir kokį vaidmenį čia atlieka moralė?

Nepatyriau, todėl nieko nejaučiu

Tai, kaip reflektuojame istoriją ir kokį svorį suteikiame tam tikriems įvykiams, priklauso nuo laikotarpio, kuriame gyvename, ir kokias žaidimo taisykles jis suponuoja. Šiuo metu įamžinti kiekvieną savo žingsnį tapo norma, tad sudėtinga atsirinkti, kur fotografuotis pridera, o kur geriau to nedaryti. Šiame vartojimo amžiuje vartojame ne tik prekes, bet ir vietas: turistai atvyksta tik nusifotografuoti prie memorialų ir dažnai tai daro net nepasidomėję, kam jie buvo pastatyti ar kokius įvykius žymi.

Svarbu ir tai, jog istorinių vietų ekranizavimas sukuria tam tikrą distanciją tarp istorinės atminties vietos ir žmogaus: sunku tapatintis su svarbiais įvykiais ir juos suvokti kaip realybę, nes jie ima atrodyti kaip fikcija, kaip kažkas, kas gyvuoja tik ekrane. Šiuo atveju Černobylis primena tik pasibaigus spektakliui apleistą filmavimo aikštelę, bet ne istorinės atminties vietą. Niekas neprisimena, kas nutiko, ir nepriima to kaip realybės dalies. Taip pat sunku tapatintis su vietomis ir įvykiais, kurie mums asmeniškai neturi reikšmės ir emocinio krūvio. Greičiausiai dėl to žmonės ima žaisti ir nerimtai žiūri į šias vietas. O galbūt komiškai pozuodami tokiose vietose tarsi sumažiname emocinį svorį?

Greičiausiai tie, kurie fotografuojasi Černobylyje, neturi blogų intencijų – jie tiesiog įpratę prie greito vartojimo ir savo vertę matuoja like skaičiumi instagrame. Tai – tarsi noras atsižymėti, kad aplankei žymią vietą, ir greičiausiai šie žmonės nesiekė įžeisti tų, kuriems ši vieta brangi.

Žaidimas tęsiasi?

Kita vertus, esate vietoje, kurioje mirė žmonės. Būtent dėl to daugelis interneto vartotojų šias nuotraukas vadina nejautriomis ir įvardija tai kaip desperatišką siekį sulaukti like. Sąvoka „tamsusis turizmas“ referuoja į gana įdomų fenomeną – kai turistai lanko vietas, susijusias su mirtimi. Tai ypač būdinga millenialsų kartai, kai ieškoma išskirtinių patirčių, kuriomis vėliau galima dalintis socialiniuose tinkluose. Kalbant apie Černobylio atvejį, atrodo, jog žmonės, kurie darosi linksmus selfius, negerbia 1986-ųjų naktį įvykusios tragedijos. Net ir pats „Černobylio“ kūrėjas išreiškė viešą susirūpinimą ir prašė šią vietą gerbti.

Tas pats vyksta ir su Berlyne esančiu holokausto memorialu, prie kurio kasmet fotografuojasi šimtai turistų: vieni jų juokiasi, kiti rodo peace ženklą, šokinėja ant kolonų. Rašytojas Shahakas Shapira kaip atsaką šiam iškreiptam reiškiniui sukūrė nuotraukų seriją „Yolocaust“. Šis projektas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, bet ar praėjus keleriems metams kas nors pasikeitė? Černobylio atvejis liudija, kad vis dėlto ir toliau ignoruojame istorinę patirtį ir šypsomės tragedijai į veidą.

Lieka keli atviri klausimai: memorialai išnaudojami like rinkti, bet ar taip turi būti? Kiek nejautros telpa šiose nuotraukose? Kur mūsų moralės ribos? Fotografuojamės vietoje, kurioje tūkstančiai prarado artimuosius ir turėjo palikti savo namus, tik greičiausiai, jeigu mums nutiktų kas nors panašaus, nekiltų mintis išsitraukti išmanųjį ir įsiamžinti plačiai besišypsant.

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir tiesioginės rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Privatumo politika